Skip to content

MO muziejus – pirmoji Danielio Libeskindo dėžė

2018 10 18 yra diena kai baigiasi „Lietuvos“ kino teatro istorija ir prasideda MO muziejaus. Yra daugybė būdų žiūrėti į naujajį pastatą ir kiekvieną galima nesunkiai pagrįsti – muziejus turi tiek gerų, tiek blogų elementų, bet iš esmės jis yra geras, ypač turint omenyje, kad jį projektavo Daniel Libeskind.

Bet su MO muziejaus projektu įvyko kažkas neįtikėtino – D.Libeskindas suprojektavo jam labai santūrų ir ramų pastatą. Net oficialiame kompanijos „Instagram“ profilyje buvo pasidalinta muziejaus nuotrauka su prierašu: „Mūsų pirma dėžė/ne dėžė“. Ši frazė puikiai iliustruoja, kodėl tai yra vienas geriausių D.Libeskindo studijos projektų po Berlyno žydų muziejaus. Ne stebuklingas ar labai inovatyvus, bet geras projektas.

Plačiau apie muziejų, tekste 15min.lt portale. 

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , ,

Apie silkę, Dičių ir Dineiką

Žinau, kad Vytautas Jurgis Dičius ir Raimundas Arnas Dineika yra savo laiko legendos, nes apie juos girdėjau iš savo dėstytojų, žinau, kad egzistuoja Arno Dineiko stipendija, apie Vytautą Dičių su didžiausia pagarba paskaitų metu yra pasakojęs Eugenijus Miliūnas. Bet čia ir baigdavosi mano abstrakčios žinios. Išvis sovietmetis yra labai keistas laikotarpis man, gimusiam 1987 metais ir 2006 pradėjusiam studijuoti architektūrą.

Apie tą laikotarpį paskaitų metu niekas per daug nekalbėjo, nes turbūt viskas dėstytojams atrodė čia pat, šalia ir akivaizdu, bet aš jau nieko nebesupratau. Daug geriau žinojau apie 19 amžiaus lietuviškų antkapių stilių, Mesopotamijos pirmuosius urbanistinius planus, nei tai kas vyko mano mieste prieš kelis dešimtmečius.

Baigęs studijas išvykau savo labai vidutines Mesopotamijos žinias panaudoti Danijoje. Dirbdamas architektų biure susipažinau su svarbiausiomis daniškomis tradicijomis – silke kario padaže ir architektūros autoritetais. Abu dalykai tuo metu labai stebino – kodėl mes turėdami silkės valgymo tradicijas, nesugebame pagaminti nieko išradingiau, nei kad matome ant kūčių stalo ir kodėl mes neturime architektūros autoritetų. Buvo keista girdėti jaunus danų architektus su pagarba kalbant apie architektus kūrusius prieš aštuoniasdešimt metų. Šefas išsitraukdavo C.Th. Sørensen knygą ir lengvai alpdavo nuo jo kraštovaizdžio architektūros linijų, o aš žiūrėdavau ir galvodavau, kad kažkas čia negerai – vietiniai architektai negali būti autoritetai, o penkiasdešimties metų architektūra negali būti niekam įdomi.

Nors mano požiūris greitai pasikeitė, tačiau daugumos lietuvių – ne. Kaip prekybos centruose iki šiol nerandu silkės kario padaže, taip ir toliau skaitau neigiamus komentarus apie pusės amžiaus senumo lietuvišką architektūrą. Neseniai pasirodžius naujienai, kad Vilniaus sporto rūmų rekonstrukcija galėtų kainuoti apie 11,6 mln. eurų, radau tik komentarus raginančius nugriauti „šitą nesąmonę“.

Tradicijų tęstinumo trūkumas neleidžia aiškiai susivokti vertybėse. Vakuumas kalbant apie ano meto architektūros autoritetus, nepadeda atpažinti svarbiausių praėjusio laikotarpio kūrinių. Tačiau šiemet pasirodė dvi knygos, kurios bando šią tuštumą užpildyti – „Architektas Arnas Dineika“ ir „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“. Neambicingi knygų tiražai (pirmosios – 40 egzempliorių, antrosios – 300) nesiekia supažindinti kiekvieno tūlo lietuvio su šių architektų darbais, veikla ir idėjomis, tačiau jos galbūt bent pasieks tų profesionalų akis, kurie anksčiau mažai ką žinojo apie šiuos kūrėjus (tame tarpe ir šių eilučių autorių).

Deja, mane pasiekė abi knygos, nors vienos mielai būčiau neturėjęs. Lemtinga klaida įvyko kai Vilniaus knygų mugėje įsigijau Tomo S. Butkaus sudarytą knygą „Architektas Arnas Dineika“. Skaitydamas chaotiškai ir padrikai surašytą monografiją kankinausi. Iš pradžių akys kliuvo už dizaino, vėliau klupau už turinio. Knyga pradedama nuo sausos biografijos, brolio ir sesers prisiminimų, kas nors nėra labai originalu, bet dar įmanoma išgyventi. Visas įdomumas prasideda kai antrajame (ir pagrindiniame) knygos skyriuje autorius pradeda skaitytojui pasakoti apie architektūros prasmę ir esmę. Tampa visiškai neaišku ar teigiamos tiesos yra pačio A. Dineikos perfrazavimas ar autoriaus asmeninis požiūris į aplinką. Cituojami skirtingi užsienio autoriai, kuriais bandoma pasiremti interpretuojant A. Dineikos mąstymo kelią. Vietomis tekstas labiau primena mokslinį straipsnį, kuriame tiesiog remiamasi A. Dineika, bet ne tekstu apie patį A. Dineiką. Po bereikalingų mokslinių interpretacijų, pereinama prie darbų. Išvargintoms akims čia džiaugsmo taip pat nedaug – aprašymai sausi, daugumoje tiesiog nupasakojamos faktinės aplinkybės („Kompleksas yra organiškos kompozicijos, kurią sudaro penki pagrindiniai tūriai ir keletas techninės paskirties antraplanių elementų“). Raides čia bando atsverti iliustracijos – maketų nuotraukos, vizualizacijos, brėžiniai. Kai kurie projektai labai įdomūs, tačiau Tomas S. Butkus nepamiršta sunaikinti šio džiaugsmo mažutėmis iliustracijoms, kurių nesibodi taupiai sugrūsti ir po keturias į vieną lapą. Galbūt taupumas knygų leidyboje yra svarbiausia ir gal miškas autoriui būtų padėkojęs, tačiau paskutinis knygos skyrius yra aštuoniasdešimt puslapių A. Dineikos pastelės darbų, kurių kiekvienam skiriama po du puslapius! Architekto monografijoje daugiau dėmesio skiriama pastelėms nei architektūros darbams! Įkvepiu… Iškvepiu…. Tęsiam toliau. Baisiai įdomus LSSR Aukščiausios tarybos rūmų Vilniuje konkursinio projekto fasadas yra perkertamas rudu grafiniu knygos dizaino brūkšniu. Galima išprotėt…

Antgamtinių pastangų pagalba išlaikius sveiką protą ir baigus knygą, man paaiškėja labai nedaug. Šiek tiek geriau žinau A. Dineikos darbus, jo veiklą, biografiją, tačiau lieka visiškai neaišku kodėl jis yra svarbus. Mane ir toliau kamuoja bandymas suprasti kodėl jis padarė tokią įtaką garsiausiems dabartiniams architektams, kodėl yra įsteigta A. Dineikos vardo stipendija, bet ne kažkurio kito to laikotarpio architekto? Už mokslinius darbus apie integruotą architektūros mastelį? Už keletą įdomių projektų? Už pasteles?! Turbūt už pasteles…

Po šios knygos nebuvo daug energijos ir gyvenimo džiaugsmo atsiversti kitos knygos apie to paties laikotarpio architektą. Bet ėmiau į rankas Algimanto Mačiulio parašytą knygą „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“. Pagalvojau – gyvenimas yra kentėjimas, reikia ištverti ir šitą. Iškart skeptiškai nuteikė itin tradicinė ir neoriginali knygos struktūra – vaikystė, studijos, darbo pradžia, darbai, pedagoginis darbas, visuomeninė veikla, šeima. Neramu pasidarė ir perskaičius pirmąjį sakinį, kuris buvo identiškos struktūros kaip ir Arno Dineikos knygoje: „Vytautas Jurgis Dičius gimė 1930 m. balandžio 14 d. Baravainių kaime Vyžuonų valsčiuje, Utenos rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje“. Bet tuo panašumai ir baigėsi. Knyga lengvai skaitoma, nėra mokslinių išvedžiojimų ar bandymų parodyti, kad architektūrą gali suprasti tik elitas kalbantis tik jiems suprantamais terminais. Algimantas Mačiulis yra Vytauto Jurgio Dičiaus bendramokslis, todėl turbūt būtų galėjęs nesunkiai knygą parašyti ir be paties V. J. Dičiaus pagalbos, bet knygoje kupina gyvų ir įdomių citatų iš judviejų pokalbių. Vyresniems už mane architektams, kurie asmeniškai pažįsta V. J. Dičių, knyga galbūt yra nuobodi, minimi akivaizdūs ir plačiai žinomi faktai, bet tik ne mano kartai. Garantuoju, kad dar jaunesni už mane architektai net nežino kas jis toks, ką bekalbėti apie juokingas istorijas. Skaitant knygą ne kartą užsirietė lūpų kampučiai lyg būčiau pamatęs tą silkę kario padaže. Knygoje daug atvirumo, kuris leidžia pažinti architektą kaip žmogų. Vienoje vietoje V. J. Dičius apibendrina savo laikotarpį Kaune Winstono Churchillio citata: „Aš pasiėmiau iš alkoholio daugiau, negu jis iš manęs“, vėliau, pravertus porą puslapių, jau pasakoja apie nutikimus Panevėžyje: „Pasibaigus vynui, J. Miltinis pasakė, kad daugiau nieko tinkamo neturi, nebent „Chanel Nr. 5“ kvepalų. Režisierius plėtojo įdomią temą, todėl, norėdamas išklausyti tęsinį, išgėriau pusę flakono“. Knygoje nebijoma paminėti projektavimo klaidų, skaudulių ir pripažinti netobulumo.

Ši knyga nėra vien apie Vytautą Jurgį Dičių, tai sovietmečio metraštis. Netektys, išgyvenimas, kietos odos, tvirto stuburo susiformavimas ir (kad ir kaip banaliai skambėtų) nuolatinis bandymas įveikti ir apeiti sistemą neprarandant žmogiškumo. Architektūra knygoje nėra tokia svarbi, svarbiau kaip ji atsirado ir kas ją sukūrė. Todėl man dabar tapo lengviau suprasti V. J. Dičiaus svarbą ir išskirtinumą. Truputėlį pažįstant asmenybę, tampa lengviau suprasti ir vertinti jo darbus.

Nors dvi knygos yra labai skirtingai parašytos, abiejose įžvelgiu vieną bendrą dalyką apie to meto architektūrą – didelė kūrybinės energijos dalis būdavo skiriama sistemos apėjimui. Knygose pilna istorijų kai būdavo bandoma transformuoti tipinius projektus į unikalius objektus, kai kovojama ar gudraujama bandant įdiegti vieną ar kitą sprendimą. Žinoma, galima sakyti, kad dabar yra tas pats, nes visi architektai bando apeiti užsakovo „sistemą“, tačiau dabar jų bent neriboja ideologinė cenzūra, esi atviras skaityti, rinktis ir tikėti bet kokia architektūros mintimi. Kaip ir to meto vakarų architektai, kurie galėjo tą laiką skirti produktyviai kūrybai ar teoriniams apmąstymams.

Jeigu kažkas skaito šitą tekstą ir mano, kad reikia griauti visus sovietmečio pastatus, nes jie yra „nesąmonė“, tai siūlau paskaityti V. J. Dičiaus knygą. Ji trumpa, smagi ir galbūt joje pamatysite, kad yra skirtumas tarp sovietmečio pastatų ir Lietuvos architektų kurinių, kuriuos galima vertinti ir kaip nedidelės rezistencijos bandymus. Kam griauti tai, kas yra paminklai parodantys sugebėjimus apeiti to meto sistemą ir Maskvos reikalavimus?

Knygas įsigyti galite knygos.lt parduotuvėje: „Vytautas Jurgis Dičius: architekto žvilgsniu“ ir „Architektas Arnas Dineika“.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , ,

Naujieji teismų rūmai Vilniuje – tarp Las Vegaso ir Baltarusijos

Neseniai mirė vienas svarbiausių praėjusio amžiaus architektūros mąstytojų Robert Venturi. Jo su žmona Denise Scott Brown padarytos įžvalgos pakeitė architektūros raidą ir išgrynino postmodernizmo architektūros kryptį. Po šio įvykio nusprendžiau atsiversti vieną svarbiausių jo knygų „Learning from Las Vegas“ ir pažiūrėti ką ši knyga sako apie šių dienų Lietuvą ir čia kylančius projektus. Kai kurios knygos pastabos taikliai apibūdina neseniai visuomenei pristatytą teismų pastatą Šeimyniškių gatvėje Vilniuje, nors knygą ir projektą skiria beveik penkiasdešimt metų.

Plačiau apie Robert Venturi idėjas ir naująjį teismų rūmų pastatą Vilniuje tekste 15min.lt portale.

Iliustracijai panaudota „Cloud architektai“ projekto vizualizacija.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , ,

Erdvės amnezija

Rugsėjo mėnesio „Nemuno“ žurnale pasirodė tekstas apie pamirštą architektūrą. Tai dažnai banali kasdienybės architektūra, tokia banali, kad niekam nerūpi jos pokyčiai. Ji pranyksta nepastebimai, ją dažniausiai pakeičiai praktiniai poreikiai ir technologijų tobulėjimas, gerėjanti infrastruktūra. Bet nors pokyčiai sunkiai pastebimi, jie radikalūs. Miestų erdvės gali apsiversti aukštyn kojomis ir nei paveldosaugininkai, nei architektai nesuuos kas nutiko.

Daugiau apie tai rugsėjo mėnesio „Nemune“. Ieškokite spaudos prekyvietėse.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Naujas Vilniaus oro uosto projektas – skylėtų kojinių lopymas

Oro uostas yra turbūt svarbiausias šiuolaikinio miesto elementas. Skrydžių krypčių kiekis ir aptarnaujančios avialinijos iškart parodo kokia yra šalis ir miestas, o oro uosto pastato kokybė atskleidžia miesto ambicijas ir sukuria pirmą įspūdį. Vilniui planuojant rekonstruoti savo oro uostą „Vilniaus architektūros studija“ sukūrė projektinį pasiūlymą, kuris iškart sukėlė klausimų, todėl pasitelkiau oro uostų planavimo specialistą Andreas Mavrodis ir kartu apžvelgėme šį projektą.

Pilna apžvalga yra pasiekiama 15min.lt portale.

Iliustracijai panaudota „Vilniaus architektūros studijos“ vizualizacija.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , ,